Erika Umbrasaitė: „Prancūzės manęs vis klausinėja, ką darau su savo plaukais“

Publikuota www.moteris.lt


Apie dešimtmetį Prancūzijoje gyvenanti rašytoja Erika Umbrasaitė pasakoja, kad draugės prancūzės dažnai jai užduoda klausimą: „Ką tu darai savo plaukams, kad jie visada atrodo lyg būtum iš gero kirpėjo ar aistringo mylimojo rankų ištrūkusi?“. Žinoma romanų autorė, žurnalistė pasidalino savo pasakojimu, kuris galbūt taps įkvėpimu kitaip – prancūziškiau – pažiūrėti ir į savo plaukų priežiūrą.



„Sakau, jog dažniausiai mano laukinės šukuosenos „kaltininkai“ – tiesiog seni geri ritualai ir tinkamos priemonės, beje, prancūziškos. Ar kada susimąstėte, kodėl tos praeities moterys, žvelgiančios į mus iš nespalvotų kino juostų, senovinių paveikslų ar pablukusių graviūrų, vis šukuoja ir šukuoja savo vešlius plaukus? Nes tas meilės plaukams ritualas ir yra plaukų grožio paslaptis. Viskas paaiškinama mediciniškai: skysčių cirkuliacija, judėjimo ir kaitos dėsnis.

Kaip sako mano gera bičiulė, elegantiška ir snobiškai žavi prancūzė Brigitte, „Erika, jei nori iki žilos galvos turėti gražius plaukus, kas vakarą bent keletą minučių šukuok juos, visaip masažuok galvos odą: pirštais, šukomis, šakele nuo medžio, tuo juokingu vieliniu masažuokliu galvai, kuo tik nori, bet tik daryk tai, judink užsistovėjusius kraujus, limfas ir šalink toksinus bei viską, kas negyva, nes kas nejuda, tas miršta, krenta, bjaurėja, tai tinka ir žmogui, ir lapui, ir plaukui, gerai pagalvojus, netgi ir santykiams!”.

Mus su Brigitte sieja ir bendra meilė natūraliai prancūziškai plaukų priežiūros kosmetikai „Lazartigue“. Šią kosmetiką atradau prieš gerus metus, ieškodama Kalėdinių dovanų draugėms. Išbandžiau pati ir tapau tiesiog priklausoma: dėl priemonių malonaus kvapų, tekstūrų ir, be abejo, efektingumo.

Pavyzdžiui, taip visų giriamą savo laukinių šlapių plaukų šukuoseną formuoju naudodama „Lazartigue“ sausą aliejų romantišku pavadinimu „Huile de rêves“ (išvertus – svajonių aliejus) – mikliais pirštukais įmasažuoju kelis jo lašus į dar drėgnus ištrinktus plaukus, paglamžau ir voilà– porą dienų galiu džiaugtis garbanų efektu.

Man šis aliejus tiesiog nuostabus ir visada išgelbėja nuo blogų plaukų dienų. Jį naudoju ir kitam plaukų puoselėjimo ritualui: porą kartų per mėnesį suvilgau plaukus ir palieku taip valandai kitai, prieš šokant į dušą. Po šios procedūros šilkiniai plaukai garantuoti. Be to, man labai patinka ir jo kvapas.


Juokais sakau, turbūt taip subtiliai kvepia tik svajonės: kvapas lyg ir yra, o kaip ir beveik nejauti, nepagauni, visai kaip įnoringa madmuazelės svajonė...

Kadangi plaukus dažau, tai jie reikalauja ypatingos priežiūros. Kas kartą trinkdama galvą naudoju ir „Lazartigue“ švelnų, neagresyvų šampūną dažytiems plaukams bei atstatomąsias kaukes.



O vienas paskutinių mano atradimų – stiprinantis serumas nuo plaukų slinkimo „Stronger“. Ir vėlgi – koks jo aromatas, it lengvi kvepalai, sufleruojantys mums, kaip kvepia smilgų apsupta rožė, pabučiuota ryto rasos.



Bet įsimylėjau jį ne dėl kvapo, o dėl efekto. Trys mėnesiai plaukų terapijos (taip, norint stebuklų ir rezultatų, visuomet reikia laiko ir kantrybės), ir jau galiu purtyti žymiai tankesnius karčius.

Jaučiuosi it kokia katė, besiruošianti žiemai, – kaupiu povilnį, kaip juokais draugė pavadino mano trumpus, antru sluoksniu tarp ilgų plaukų atauginėjančius plaukelius.

Ir vis prisimenu savo draugės Brigitte patarimus, todėl sąžiningai ryte ir vakare gana ilgai šukuoju plaukus mano mylimiausiomis šukomis. Turbūt esu snobė iki plaukų galiukų, nes perku šukas ypatingoje parduotuvėje „Officine Universelle Buly“, Paryžiuje. Bet man negėda. Dėl kelių priežasčių. Net jei ir neketinate pirkti šukų ar čia pat parduotuvės užkulisiuose pagamintų paslaptingų dantų pastų pagal senovinius receptus vos ne su gyvatės nuodais, į šią šventovę būtina užsukti dėl grindų ir lubų grožio, dėl estetikos, dėl pardavėjų elegancijos, dėl kvapų, dėl dar vienos patirties į savo atsiminimų knygelę... Jei rimtai, tai toje parduotuvėje, kuri garsėja didžiausia rankų darbo šukų pasiūla pasaulyje, tu nusiperki vienas šukas visam gyvenimui – nes jos ir labai brangios, ir labai kokybiškos, ir labai elegantiškos. Tu net savo vardą gali paprašyti ant jų išgraviruoti.

Tiesa, savo svajonių šukų iš ypatingo japoniško šimtamečio medžio, kurias naudoja japonės galvos masažui ir tam ritualiniam plaukų šukavimui, dar neįgijau, nes labai jau kaina kandžiojasi, bet vilties vis dar neprarandu.

Iš šio medžio pagamintos šukos ypatingos tuo, kad jos drėkina ir maitina plaukus, nes medis, iš kurio jos yra pagamintos, yra labai kietas ir puikiai tinka masažui, be to, pagamintos šukos ilgai mirkomos ramunėlių aliejuje, kuris vėliau naudojant po truputį išsiskiria ir suteikia plaukams blizgesio. Be to, kartą per metus jas reikia įtrinti specialiu aliejumi, kad stebuklingas poveikis išliktų.

O kol kas, belaukiant svajonių šukų, pasitenkinau kompromisu ir galiu džiaugtis vėžlio kaulo raštus imituojančiomis šukomis iš aukštos kokybės celiuliozės pluošto, išrasto Prancūzijoje XIX a. pabaigoje. Ir dar galiu džiaugtis mintimi, kad šios mano laukinės šukuosenos grožį formuojančios šukos pagamintos rankomis Šveicarijoje, vienoje iš paskutiniųjų Europoje dar išlikusių šukų gamyklų. Truputį pamelavau – iš tiesų tai šukas pirkau dovanų savo vyrui, bet kai išbandžiau pati, jos man taip patiko, kad pasivogiau sau.

Nepykite ant manęs, vargšės snobės vagilkos, bet aš visada už gerą snobizmą, kai kalbama apie kokybę, amatininkystę, rankų darbą, pagarbą gamtai ir žmogui“.